Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2,7). Šiais paprastais, bet aiškiais žodžiais Lukas mus atveda į tos šventosios nakties širdį, - savo Kalėdų nakties homiliją šv. Petro bazilikoje pradėjo popiežius Pranciškus. – „Viskas, tą naktį, tapo vilties versme“.
Šventasis Tėvas priminė keliose ankstesnėse eilutėse išdėstytas aplinkybes: vykdant Romos imperatoriaus nurodymą surašyti visus jam pavaldžius gyventojus, taip pat Marija ir Juozapas buvo priversti leistis į kelią, palikus savo namus. Tai nebuvo lengva kelionė jaunai šeimai, kuri laukė kūdikio. Šis jai teikė tiek vilčių, tačiau pačią kelionę lydėjo nežinia ir pavojai. Ir kai atvyko į Betliejų, patyrė, kad čia niekas jų nelaukia, kad čia jiems „nėra vietos“.
Ir būtent tada, tokioje nepalankioje tikrovėje, Marija mums padovanojo Emanuelį, - sakė Pranciškus. Būtent tada, tamsioje naktyje, iš toli atėjusiam keliautojui vietos neradusiame mieste, pasak jo, sušvito „revoliucinė Dievo švelnumo žiežirba“ – ir tiems, kurie prarado žemę, tėvynę ar svajones, ir tiems, kurie dūsta savo uždarame gyvenime.
Juozapo ir Marijos žingsniuose slepiasi daugybė kitų žingsnių. Juose matome pėdsakus daugybės šeimų, kurios buvo priverstos išvykti, pėdsakus milijonų asmenų, kurie nepasirinko, tačiau buvo priversti atsiskirti nuo savųjų, buvo išvyti iš savo žemės. Vienais atvejais šis išvykimas buvo lydimas vilties, kitais ši kelionė turi tik vieną vardą – išgyventi. Išgyventi, kai eilinis Erodas, nemato jokių kliūčių lieti nekaltą kraują tam, kad išplėstų savo galią ir padidintų savo turtą.
„Marija ir Juozapas, kuriems nebuvo vietos, buvo pirmieji, kurie apkabino Tą, kuris atėjo visiems mums suteikti pilietybės dokumentą. Kuris savo neturte ir mažume pasmerkia ir parodo, kad tikroji galia ir autentiška laisvė pripažįsta ir pagelbsti silpniausiojo trapumui“, - sakė Pranciškus.
Ir tą naktį, tęsė jis, Tas, kuriam nebuvo vietos gimti, buvo paskelbtas tiems, kuriems taip pat nebuvo vietos miesto gatvėse, prie miesto stalų. Piemenys tapo pirmaisiais Gerosios Naujienos adresatais. Dėl savo darbo šie vyrai ir moterys privalėjo gyventi visuomenės pakraščiuose. Jų gyvenimo sąlygos ir gyvenimo vietos neleido laikytis visų nurodymų dėl religinio tyrumo, todėl buvo laikomi nešvariais. Jų oda, rūbai, kvapas, kalba, kilmė juos išdavė, kėlė nepasitikėjimą. Tai buvo žmonės, nuo kurių geriau laikytis atokiau. Jie buvo tarsi pagonys tarp tikinčių, nusidėjėliai tarp teisių, svetimi tarp piliečių. Ir jiems – pagonims, nusidėjėliams ir svetimiems – angelas sako: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10-11).
Štai džiaugsmas, kuriuo šią naktį esame kviečiami dalintis, švęsti ir skelbti. Džiaugsmas, kuriuo Dievas savo begaliniame gailestingume apgaubė mus - pagonis, nusidėjėlius ir svetimus – ir skatina daryti tą patį.
Šios nakties tikėjimas, - kalbėjo Pranciškus, - mus kreipia atpažinti Dievą esant visose situacijose, kur manome Jį nesant.
Toks tikėjimas taip pat kreipia atrasti vietos naujai socialinei vaizduotei, nebijoti išbandyti naujų santykių formų, kad nei vienas nesijaustų, kad šioje žemėje jam nėra vietos. Kalėdos yra laikas baimės jėgą paversti artimo meilės jėga, kuriai neteisingumas nėra natūrali būsena. „Nebijokite! Atidarykite, plačiai atverkite duris Kristui“, priminė Pranciškus savo pirmtako, šv. Jono Pauliaus II žodžius pradedant savąjį pontifikatą.
Šventosios Kalėdų nakties homiliją popiežius Pranciškus užbaigė malda: „Sujaudinti dovanos džiaugsmo, mažasis Betliejaus Kūdiki, prašome, kad tavo verksmas mus pažadintų iš mūsų abejingumo, atvertų mūsų akis prieš kenčiančius. Tegu tavo švelnumas pažadina mūsų jautrumą, kreipia atpažinti tave tuose, kurie atvyksta į mūsų miestus, mūsų gyvenimus. Tavo revoliucinis švelnumas mus teįtikina įsipareigoti dėl mūsų žmonių vilties ir švelnumo“. (Vatikano radijas)
